Spika, C-540/16

Lietuvos Respublikos Vyriausybei Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (toliau – Teisingumo Teismas) 2018 m. liepos 12 d. priimtas palankus sprendimas, kuriuo užtikrinta, kad valstybės narės toliau išlaikytų plačią diskreciją skirstant žvejybos galimybes ir taip galėtų tinkamai atsižvelgti į žvejybos sektoriaus specifiką.

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas sustabdė nagrinėjamą bylą ir 2016 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl klausimo, ar Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. VIII‑1756 papildymo 17(1) straipsniu ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-1523 (toliau – Įstatymas Nr. XII-1523) įtvirtintas teisinis reglamentavimas, kai verslinę žvejybą vykdantiems ūkio subjektams sudaromos galimybės gauti žvejybos kvotas tiesiog pateikus istorinius žuvų sugavimo rodiklius, o ūkio subjektams, kurie istorinių sugavimo rodiklių neturi arba jie yra maži, ir naujiems ūkio subjektams, kurie žvejybos kvotas gali gauti tik aukciono būdu, galimybė gauti didesnes žvejybos kvotas yra apribota, neprieštarauja Reglamento Nr. 1380/2013[1] 17 straipsniui ir 2 straipsnio 5 dalies c punktui bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje buvo ypatingai aktualus, nes sprendimu turėjo būti išaiškinta, ar valstybė narė, skirstydama ūkio subjektams jai paskirtas žvejybos galimybes, galėjo pirmenybę teikti vienam Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsnyje įtvirtintam kriterijui (nagrinėjamu atveju – istorinei žuvų sugavimo daliai), kai tokio kriterijaus taikymas leisdavo užtikrinti rinkoje jau veikiančių subjektų veiklos tąsą ir leisdavo pasiekti, kad subjektai gautų tam tikrą dalį žvejybos galimybių.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalimi valstybėms narėms yra suteikta plati diskrecija nuspręsti, kaip su jos vėliava plaukiojantiems laivams paskirstyti žvejybos galimybes. Įgyvendindama šią diskreciją valstybė narė turi taikyti skaidrius, objektyvius ir proporcingus kriterijus, tačiau valstybė narė turi teisę nuspręsti dėl konkrečių kriterijų taikymo skirstant žvejybos galimybes. Buvo teigiama, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 1380/2013 17 straipsniu ir 2 straipsnio 5 dalies c punktu ir kiek tai leidžia žvejybos sektoriaus specifika, Įstatymu Nr. XII-1523 įtvirtintas toks žvejybos galimybių skirstymo metodas, pagal kurį kvotos buvo skiriamos ne tik pagal istorinius žuvų sugavimo rodiklius, tačiau ir kitus kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams buvo sudaroma galimybė tarpusavyje konkuruoti bei naujiems subjektams įeiti į rinką.

Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodytus argumentus ir, remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, nusprendė, kad:

Reglamento Nr. 1380/2013 16 straipsnio 6 dalis, 17 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 20 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jiems neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame ši valstybė nustatė žvejybos galimybių paskirstymo metodą, kuris, nors ir grindžiamas skaidriu ir objektyviu paskirstymo kriterijumi, gali lemti skirtingą ūkio subjektų, valdančių su jos vėliava plaukiojančius žvejybos laivus, vertinimą, jei šiuo metodu siekiama vieno ar kelių Europos Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų ir paisoma proporcingumo principo.

Nuroda į sprendimą čia.