Stichting de Thuiskopie, C-462/09

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą byloje Stichting de Thuiskopie, C‑462/09, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šioje byloje Nyderlandų teismas, nagrinėdamas ginčą tarp Stichting de Thuiskopie (toliau –Stichting) ir Opus Supplies Deutschland GmbH, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 230) (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir 5 dalies nuostatas, susijusias su kompensaciniu atlyginimu autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams už numatomus išimtinės atgaminimo teisės apribojimus bei nurodyti, ar minėtos Direktyvos 2001/29/EB nuostatose yra įtvirtinti kriterijai, leidžiantys atsakyti į klausimą, kas pagal nacionalinę teisę turi mokėti „teisingą kompensaciją“ ir, jei taip, juos detalizuoti. Be to, Nyderlandų teismas prašė išaiškinti minėtų Direktyvos 2001/29/EB taikymo ypatumus nuotolinės prekybos atveju, kai pirkėjas gyvena kitoje valstybėje narėje negu pardavėjas.

Pagrindinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, kad Vokietijoje buveinę turinti įmonė Opus Supplies Deutschland GmbH parduodavo neįrašytas duomenų laikmenas interneto svetainėse olandų kalba arba skirtose Nyderlandams. Interneto svetainėse atliktus užsakymus Opus GmbH klientams patvirtindavo elektroniniu paštu. Užsakymai būdavo apdorojami Vokietijoje, po to prekes paštu iš Vokietijos būdavo faktiškai išgabenamos Opus GmbH samdomos transporto įmonės, o mokėjimas atliekamas į Nyderlanduose esančią banko sąskaitą. Siuntos galėjo būti grąžinamos adresu Nyderlanduose. Už duomenų laikmenas, kurias Opus GmbH teikė Nyderlandų pirkėjams, nei ši įmonė, nei pirkėjas nemokėdavo atlyginimo už asmeniniam naudojimui skirtą kopiją. Opus GmbH ir Vokietijoje nemokėjo jokio į šį panašaus atlyginimo.

Sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas iš esmės pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ir konstatavo, jog Direktyvos 2001/29/EB nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad galutinis naudotojas, kuris atgamina saugomą kūrinį asmeniniam naudojimui, iš principo turi būti laikomas teisingą kompensaciją, numatytą minėtame 2 dalies b punkte, turinčiu sumokėti asmeniu. Tačiau valstybės narės gali įtvirtinti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kurį mokėtų subjektai, teikiantys atgaminimo įrangą, aparatus ar laikmenas šiam galutiniam naudotojui, kadangi šie asmenys gali atgauti mokestį per suteiktos atgaminimo paslaugos kainą, kurią sumoka galutinis naudotojas. Be to, valstybė narė, kuri numatė mokesčio už kopijavimo asmeniniam naudojimui, kurį turi mokėti saugomų kūrinių atgaminimo laikmenų gamintojas ar importuotojas, sistemą ir kurios teritorijoje daroma žala autoriams dėl to, kad joje gyvenantys pirkėjai naudoja jų kūrinius asmeniniam naudojimui, turi užtikrinti, kad šie autoriai iš tikrųjų gautų teisingą kompensaciją, skirtą šiai žalai atlyginti. Šiuo klausimu pažymėtina, jog vien tai, kad profesionalus atgaminimo įrangos, aparatų ar laikmenų pardavėjas įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena pirkėjai, neturi įtakos pareigai pasiekti rezultatą. Nesant galimybės užtikrinti, kad teisinga kompensacija bus surinkta iš pirkėjų, nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinę teisę taip, kad šią kompensaciją būtų galima surinkti iš komercine veikla užsiimančio mokėtojo.

Sprendimo tekstą lietuvių kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.