Taryba prieš Komisiją, C−73/14

2015 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) priėmė sprendimą byloje C−73/14, Taryba prieš Komisiją. Į šią bylą, palaikydama Tarybos poziciją, buvo įstojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Byla buvo nagrinėjama pagal Europos Sąjungos Tarybos ieškinį Europos Komisijai, kuriuo ieškovė prašė panaikinti 2013 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą Tarptautiniam jūrų teisės tribunolui byloje 21 pateikti „Raštišką Europos Komisijos pareiškimą Europos Sąjungos vardu“ bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

   Taryba manė, kad ginčijamas sprendimas, kurį Komisija priėmė neturėdama Tarybos pritarimo ir jai prieštaraujant, yra neteisėtas, nes pažeidžia pagrindinius Sąjungos teisės principus, įtvirtintus Sutartyse.

   Taryba pateikė du ieškinio pagrindus:

   Pirma, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė įgaliojimų padalijimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos sutarties (ESS) 13 straipsnio 2 dalyje, ir atitinkamai institucinės pusiausvyros principą (pirmas ieškinio pagrindas). Pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje Taryba teigė, kad Tarptautinis jūrų teisės tribunolas – tai Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje įsteigta institucija, kuri priima teisinį poveikį turinčius aktus, todėl Sąjungos vardu Tarptautiniame jūrų teisės teisme pateikiamą poziciją turi priimti Taryba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 218 straipsnio 9 dalį. Antroje pirmo pagrindo dalyje Taryba pažymi, kad bet kuriuo atveju Komisija pažeidė ESS 16 straipsnio 1 dalį, kai uzurpavo politikos nustatymo funkcijas, kurios, remiantis šia Sutarties nuostata, priklauso tik Tarybai.

   Antra, imdamasi veiksmų, kuriais buvo priimtas ginčijamas sprendimas, Komisija pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą ESS 13 straipsnio 2 dalyje.

Pagrindiniai Teisingumo Teismo sprendime pateikti argumentai:

Dėl pirmojo pagrindo Teisingumo Teismas nurodė, kad SESV 335 straipsniu Komisijai suteiktas pagrindas atstovauti Sąjungai Tarptautiniam Jūrų Teisės Tribunolui (toliau - TJTT) byloje Nr. 21.

Pirma, kalbant apie SESV 218 straipsnio 9 dalį, pažymėtina, jog joje daroma nuoroda į pozicijas, kurias Sąjungos vardu priima pagal tarptautinį susitarimą įsteigtas „organas“, kuriam reikia priimti teisinę galią turinčius aktus, vadinasi, šios nuostatos taikymas susijęs su pozicijomis, priimamomis Sąjungos vardu per jos institucijas arba prireikus per solidariai jos interesais veikiančias valstybes nares, jai dalyvaujant priimant tokius aktus atitinkamame tarptautiniame organe. Sąjunga, kaip dalyvaujanti šalis, buvo paraginta pareikšti poziciją tarptautiniam „teismui“, o ne „jame“. Šį aiškinimą patvirtina SESV 218 straipsnio 9 dalies kontekstas ir tikslas.

Ši byla susijusi su Sąjungos vardu tarptautiniame teisminiame organe pareiškiamos pozicijos, paprašytos pateikti dėl patariamosios nuomonės, kurią priimti teisę ir pareigą turi tik šio organo nariai, šiuo tikslu veikiantys visiškai nepriklausomai nuo dalyvaujančių šalių, apibrėžimu. Darytina išvada, kad, nesant reikalo nagrinėti, ar byloje Nr. 21 prašoma pateikti TJTT patariamoji nuomonė patenka į „teisinę galią turinčio akto“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį, ši nuostata netaikoma šioje byloje.

Antra, kalbant apie ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, reikia išnagrinėti, ar, remiantis šia nuostata, galima teigti, kad Taryba turėjo patvirtinti byloje Nr. 21 TJTT Sąjungos vardu pateikto rašytinio pareiškimo turinį prieš išsiunčiant šį pareiškimą šiam tribunolui.

Pareiškimo TJTT tikslas buvo ne formuoti politiką NNN žvejybos srityje, kaip tai suprantama pagal ESS 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, bet, remiantis reikšmingų šios srities tarptautinių ir Sąjungos teisės aktų nuostatų analize, pateikti TJTT teisines pastabas, kad šis tribunolas prireikus galėtų pateikti patariamąją nuomonę, pagrįstą informacija apie jam pateiktus klausimus.

Todėl Komisija nepažeidė šios nuostatos, kai TJTT Sąjungos vardu byloje Nr. 21 išsiuntė rašytinį pareiškimą nepateikusi jo turinio pritarti Tarybai.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo - lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimo - Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad Komisija, ketindama Sąjungos vardu pareikšti pozicijas tarptautiniame teisme, iš anksto konsultuotųsi su Taryba. Nagrinėjamu atveju Komisija tinkamai įvykdė šią pareigą, nes prieš Sąjungos vardu byloje Nr. 21 TJTT pateikdama rašytinį pareiškimą Komisija išsiuntė Tarybai 2013 m. spalio 22 d. darbinį dokumentą, kuris iki 2013 m. lapkričio 26 d. buvo kelis kartus pakeistas siekiant atsižvelgti į FISH ir COMAR grupių pareikštas pastabas. Taigi Taryba nepagrįstai tvirtina, jog Komisija nerodė lojalaus bendradarbiavimo rengiant šio rašytinio pareiškimo turinį.

Todėl atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Teisingumo Teismas nutarė:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Čekijos Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Lietuvos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Šio sprendimo variantą įvairiomis kalbomis galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.