Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica, C‑281/12

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą byloje Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica, C‑281/12, kurioje rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Italijos teismas (Consiglio di Stato) 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Italijos bendrovių Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica skundus dėl Italijos Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnybos sprendimų, kuriais joms buvo skirtos piniginės baudos už nesąžiningą komercinę veiklą. Skundus nagrinėjančiam Italijos teismui kilo klausimas, ar Direktyvos 2005/29/EB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad norint pripažinti komercinę veiklą klaidinančia pakanka nustatyti apgaulingos informacijos pateikimo faktą, ar vis dėlto, norinti pripažinti komercinę veiklą klaidinančia, reikia dar ir kito elemento, t. y., kad komercinė veikla faktiškai ar potencialiai skatintų vartotoją priimti tokį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pritarė Lietuvos Respublikos rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ir nurodė, kad Direktyvos 2005/29/EB 6 straipsnyje nurodyta klaidinanti komercinė veikla yra viena iš nesąžiningos komercinės veiklos, draudžiamos pagal Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnį, kategorijų, todėl ji būtinai turi atitikti visus nesąžiningo pobūdžio veiklos sudėtinius elementus, todėl ir elementą, susijusį su tokios veiklos galimybe iš esmės iškreipti vartotojo ekonominį elgesį ir jį paskatinti priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Atsižvelgdamas į Direktyvos 2005/29/EB tikslus ir bendrą struktūrą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad komercinė veikla turi būti laikoma „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29/EB 6 straipsnio 1 dalį, kai, pirma, šioje veikloje yra apgaulingos informacijos arba ji gali suklaidinti vidutinį vartotoją ir, antra, ja vartotojas gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Teisingumo Teismas, siekdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų išspręsti nagrinėjamą bylą, papildomai nurodė, kad iš Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio k punkto formuluotės matyti, kad sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apibrėžiama plačiai. Iš tiesų pagal nurodytą nuostatą sprendimas dėl sandorio yra „bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų“. Taigi ši sąvoka apima ne tik sprendimą įsigyti produktą ar jo neįsigyti, bet ir su šiuo sprendimu tiesiogiai susijusį sprendimą, visų pirma sprendimą užeiti į parduotuvę. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, nes remiantis šia nuostata minėta direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu prieš sudarant, sudarant ir sudarius komercinį sandorį dėl produkto.

Sprendimo tekstą lietuvių kalba galite rasti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo interneto svetainėje.