Valčiukienė e.a., C-295/10

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą byloje Valčiukienė e.a., C-295/10, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir pateikė klausimus siekdamas išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės nuostatos gali būti laikomos planų ar programos rūšies patikslinimu 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 3 straipsnio 5 dalies prasme ir ar nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės nuostatos yra suderinamos su minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto, 3 ir 5 dalių reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat siekė išsiaiškinti Direktyvos 2001/42 bei 1985 m. birželio 27 d. Tarybos Direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo nuostatų santykį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo pozicijoje teigė, kad šiai bylai reikšmingas nacionalinės teisės reguliavimas iš principo yra plano patikslinimas Direktyvos 2001/42 direktyvos 3 straipsnio 5 dalies prasme laikant jį nevertintinų planų sąrašu, nepašalinant galimybės atlikti išsamesnę procedūrą ‑ poveikio aplinkai vertinimą ir apžvelgti suminį objekto poveikį aplinkai. Tačiau 2011 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimą nepalaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijos. Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2001/42/EB 3 straipsnio 5 dalį, skaitomą kartu su jos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad šiuo straipsniu draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje bendrai ir neišnagrinėjus kiekvieno atvejo numatyta, kad vertinimas pagal minėtą direktyvą neatliekamas, kai planų, taikomų nedideliuose plotuose vietiniu lygiu, sprendiniuose numatytas tik vienas ūkinės veiklos objektas.

Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomonę, kad Direktyvos 2001/42 11 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad atlikus aplinkosauginį vertinimą pagal 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, iš dalies pakeistą 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB, neatleidžiama nuo pareigos atlikti tokį vertinimą pagal Direktyvą 2001/42. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje atliktas vertinimas pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 85/337 gali būti laikomas suderintos arba bendros procedūros išraiška ir ar jis apima visus Direktyvos 2001/42 reikalavimus. Jeigu taip yra, nebetaikoma pareiga atlikti naują vertinimą pagal pastarąją direktyvą.

Taip pat Teisingumo Teismas palaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomonę, kad Direktyvos 2001/42 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybės narės neįpareigojamos savo vidaus teisės sistemose numatyti suderintų ar bendrų procedūrų, kurios atitiktų Direktyvos 2001/42 ir iš dalies pakeistos Direktyvos 85/337 reikalavimus.