Verein für Konsumenteninformation, C-127/15

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) 2016 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą byloje Verein für Konsumenteninformation, C-127/15.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66, toliau – Direktyva 2008/48/EB) 2 straipsnio j punkto ir 3 straipsnio f punkto išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija) ir INKO, Inkasso GmbH ginčą dėl pastarosios bendrovės taikomos praktikos, kai su vartotojais sudaromi skolų restruktūrizavimo susitarimai dėl mokėjimo atidėjimo, tačiau jiems nesuteikiama ikisutartinės informacijos.

Pagrindinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Pagrindinėje byloje bendrovė atsakovė vykdė skolų išieškojimo agentūros veiklą: kreditorių pavedimu perdavinėjo jų skolininkams raginimo raštus, kuriuose ji nurodydavo kreditoriui nesumokėtą skolą, įskaitant tenkančias palūkanas ir atsakovės išlaidas („bendras nagrinėjimas“, „pirmasis įspėjimas“ ir „duomenų tvarkymas“). Skolininkai buvo paraginti sumokėti per tris dienas arba užpildyti iš anksto parengtą „Skolos grąžinimo sutartį“ ir nusiųsti ją atgal atsakovei. Šioje sutartyje numatyta „amortizavimo lentelė“ su nustatytomis dalinių mokėjimų sumomis; kiek turi būti tokių dalinių mokėjimų, nenurodyta. Skolininkai šiuo pareiškimu pripažino atsakovės nurodytą skolą, „pridedant kredito sutarties laikotarpio trukmei apskaičiuotinas duomenų tvarkymo išlaidas ir palūkanas“. Jie įsipareigojo „vadinamąją skolą mokėti dalimis kas mėnesį pagal amortizavimo lentelę“, kai mokėjimai iš pradžių priskiriami prie skolų išieškojimo agentūros išlaidų, o paskui prie kreditoriaus skolos ir palūkanų. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė įskaito palūkanas ir išlaidas, kurios viršija tai, kas atitinkamiems kreditoriams ir taip priklausytų pagal įstatymą, jei tik jie faktiškai toleruotų dalinius mokėjimus. Šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas buvo tai, ar atsakovė pažeidė informavimo pareigą pagal Direktyvos 2008/48/EB 5 straipsnį, kuris reglamentuoja kreditoriui ir, kai taikoma, kredito tarpininkui numatytą informacijos teikimo vartotojui pareigą, taikytiną prieš tai, kai kredito sutartis arba pasiūlymas vartotojui tampa privaloma.

Teisingumo Teismui užduotas šis klausimas:

Konkrečiai Austrijos teismas Teisingumo Teismo prašė atsakyti į du klausimus:

1. Ar išieškojimų agentūra, kuri, vykdydama komercinį skolų išieškojimą, savo užsakovų vardu jų skolininkams siūlo sudaryti sutartis dėl mokėjimo dalimis ir už savo veiklą įskaičiuoja papildomas išlaidas, kurias galiausiai turi apmokėti skolininkai, yra „kredito tarpininkas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio f punktą?

2. Jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar sutartis dėl mokėjimo dalimis, kuri sudaroma dėl išieškojimo agentūros tarpininkavimo tarp skolininko ir jo kreditoriaus, yra „susijusi su nemokamai [neatlygintinai] atidėtu <...> mokėjimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies j punktą, jei skolininkas joje įsipareigoja sumokėti tik nesumokėtą skolą bei jos palūkanas ir [patirtas] išlaidas, kuriuos jis dėl vėlavimo jau ir taip turėtų mokėti pagal įstatymą, taigi ir nesant tokios sutarties?

Remdamasis sprendime išdėstytais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

1.      Direktyvos 2008/48/EB 2 straipsnio 2 dalies j punktas turi būti aiškinamas taip, kad kredito restruktūrizavimo susitarimas, kurį, vartotojui negrąžinant skolos, sudaro vartotojas ir kreditorius per skolų išieškojimo agentūrą, nėra susijęs su „nemokamai [neatlygintinai]“ atidėtu mokėjimu, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šiuo susitarimu vartotojas įsipareigoja grąžinti visą šio kredito sumą ir mokėti palūkanas ar mokesčius, nenumatytus pradinėje sutartyje, pagal kurią buvo suteiktas minėtas kreditas.

2.      Direktyvos 2008/48 3 straipsnio f punktas ir 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolų išieškojimo agentūra, kuri kreditoriaus vardu sudaro negrąžinto kredito restruktūrizavimo susitarimą, tačiau atlieka kredito tarpininko funkciją tik kaip papildomą funkciją (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), turi būti laikoma „kredito tarpininke“, kaip ji suprantama pagal šio 3 straipsnio f punktą, ir jai neturi būti taikoma pareiga suteikti vartotojui ikisutartinę informaciją, kaip ji suprantama pagal tos direktyvos 5 ir 6 straipsnius.

Taip pat pranešame, kad, vadovaujantis 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, šioje byloje poziciją teikė ir Lietuvos Respublika.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.