>

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą sujungtose bylose VG Wort ir kt., C-457/11 – C-460/11, kuriose rašytines pastabas teikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Vokietijos teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimais kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) prašydamas išaiškinti 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29) nuostatas.

Vokietijos teismas buvo pateikęs 6 prejudicinius klausimus. Teisingumo Teismas atsakė į juos visus, tačiau ne prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, o savo pasirinkta eiliškumo tvarka.

Pirmuoju klausimu Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti, ar nuo 2001 m. birželio 22 d., t. y. nuo tos dienos, kai Direktyva 2001/29 įsigaliojo, iki 2002 m. gruodžio 22 d., t. y. dienos, kai baigėsi jos perkėlimo į vidaus teisę terminas, kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimo veiksmams buvo taikoma ši direktyva.

Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai, taikydami vidaus teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į aptariamos direktyvos tekstą ir tikslą, tačiau ši pareiga nacionaliniams teismams atsiranda tik pasibaigus direktyvos perkėlimo į vidaus teisę terminui. Todėl nuo 2001 m. birželio 22 d., t. y. nuo tos dienos, kai Direktyva 2001/29 įsigaliojo, iki 2002 m. gruodžio 22 d., t. y. dienos, kai baigėsi jos perkėlimo į vidaus teisę terminas, kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimo veiksmams Direktyva 2001/29 buvo netaikoma.

Penktuoju prejudiciniu klausimu, kurį Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti antrą, Vokietijos teismas prašė išaiškinti, ar aplinkybė, kad teisių turėtojas aiškiai arba netiesiogiai leido atgaminti savo kūrinį arba kitą saugomą objektą, turi įtakos teisingai kompensacijai, privalomai arba pasirinktinai mokamai pagal atitinkamas Direktyvos 2001/29 nuostatas, ir, jei reikia, ar dėl tokio leidimo gali išnykti galimybė gauti tokią kompensaciją.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad dėl išimties taikymo asmeninio kopijavimo atveju jis jau yra nusprendęs, jog teisinga kompensacija yra skirta kompensuoti autoriams už jų saugomų kūrinių asmeninį kopijavimą be jų leidimo ir tai laikytina atlygiu už autorių dėl tokio kopijavimo be jų leidimo patirtą žalą. Ši teismo praktika svarbi ir kalbant apie kitas Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Tuo atveju, kai pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 arba 3 dalyse įtvirtintą nuostatą valstybė narė nusprendžia panaikinti teisių turėtojų teisę leisti atgaminti jiems priklausančius kūrinius ar kitus saugomus objektus, jų duotas leidimas pagal šios valstybės teisę nesukelia teisinių pasekmių. Toks leidimo veiksmas neturi jokios įtakos teisių turėtojų patiriamai žalai, todėl negali turėti poveikio teisingai kompensacijai, nesvarbu, ar ji numatyta kaip privaloma, ar kaip galima. Tuo atveju, kai valstybė narė nusprendžia nevisiškai panaikinti teisių turėtojų teisę leisti atgaminti jiems priklausančius kūrinius arba kitus saugomus objektus, bet nustatyti paprastą tokios teisės apribojimą, reikia nustatyti, ar konkrečiu atveju nacionalinės teisės aktų leidėjas norėjo išsaugoti autoriams suteiktą atgaminimo teisę. Jeigu tokia atgaminimo teisė buvo išsaugota, su teisinga kompensacija susijusios teisės nuostatos negali būti taikomos, nes dėl atgaminimo nepadaroma tokios žalos, kuri galėtų būti atlyginta sumokėjus teisingą kompensaciją. Atvirkščiai, jeigu nagrinėjamu atveju atgaminimo teisė nebuvo išlaikyta, leidimo veiksmas neturi jokios įtakos autoriams padarytai žalai, taigi negali turėti jokio poveikio teisingai kompensacijai. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad taikant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 arba 3 dalyse numatytą išimtį arba apribojimą galimas teisių turėtojų veiksmas leisti atgaminti jam priklausantį kūrinį ar kitą saugomą objektą neturi jokio poveikio teisingai kompensacijai pagal taikomą šios direktyvos nuostatą, nesvarbu, ar tokia kompensacija numatyta kaip būtina, ar kaip galima.

Ketvirtuoju klausimu, kurį Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti trečią, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė išsiaiškinti, ar galimybė taikyti Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje nurodytas technines apsaugos priemones gali panaikinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos teisingos kompensacijos sąlygą.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, jog teisinga kompensacija skirta tam, kad autoriams būtų kompensuota žala, patirta numačius privačiam kopijavimui taikomą išimtį. Būtent valstybės narės, o ne teisių turėtojai nustato asmeniniam kopijavimui taikomą išimtį ir būtent jos leidžia kūrinius ir kitus saugomus objektus taip naudoti. Todėl leidusi asmeninį kopijavimą, valstybė narė privalo užtikrinti tinkamą minėtos išimties taikymą ir taip riboti veiksmus, kuriems atlikti negautas teisių turėtojų leidimas. Taigi dėl to, kad valstybė narė neužtikrino tinkamos asmeninio kopijavimo išimties taikymo, negali išnykti teisinga kompensacija, mokėtina teisių turėtojams. Tiek, kiek tai susiję su savanorišku techninių apsaugos priemonių taikymu, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jų netaikymas negali lemti teisingos kompensacijos išnykimo. Vis dėlto valstybė narė gali numatyti, kad konkretus kompensacijos dydis priklauso nuo to, ar tokios techninės apsaugos priemonės taikomos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad galimybė taikyti Direktyvos 2001/29 6 straipsnyje nurodytas technines apsaugos priemones negali panaikinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos teisingos kompensacijos sąlygos.

Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti paskutinius, Vokietijos teismas teiravosi, ar pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punktą „atgaminimo bet kokiu fotografavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus“ sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji apima atgaminimą spausdintuvu ir kompiuteriu, daugiausia tuo atveju, kai šie prietaisai sujungti tarpusavyje, ir, susidarius tokiai situacijai, kas pagal šią teisės nuostatą turi mokėti teisingą kompensaciją.

Atsakydamas į šiuos klausimus Teisingumo Teismas visų pirma nurodė, kad į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos išimties taikymo sritį nepatenka laikmenos, kurių savybės neprilygsta ir nėra lygiavertės popieriaus savybėms, pavyzdžiui, neanaloginės, pirmiausia būtent skaitmeninės, atgaminti naudojamos laikmenos. Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyti „kiti panašaus pobūdžio procesai“ turėtų būti suprantami kaip bet kokie kiti būdai, kuriuos naudojant galima gauti rezultatą, panašų į gautąjį fotografavimo būdu. Vis dėlto keliama sąlyga, kad atskiri nesavarankiški šio vieno proceso elementai veiktų arba atskiri nesavarankiški šio proceso etapai vyktų kontroliuojant tam pačiam asmeniui ir visi jie būtų skirti kūriniui ar kitam saugomam objektui atgaminti popieriuje ar kitoje panašioje laikmenoje. Taigi atsižvelgiant į pastarajame sakinyje nurodytus patikslinimus, nedraudžiama, kad vykstant Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatoje nurodytam procesui būtų naudojami skirtingi prietaisai, įskaitant skaitmeninius.

Siekdamas atsakyti į klausimą, kas turi sumokėti teisingą kompensaciją proceso, kuriame naudojami keli prietaisai, iš kurių vieni yra analoginiai, o kiti skaitmeniniai, atveju, Teisingumo Teismas priminė savo praktiką, kuri susijusi su asmeniniam kopijavimui taikoma išimtimi. Ši praktika pagal analogiją taikytina atgaminimo popieriuje ar kitoje panašioje laikmenoje išimčiai su sąlyga, kad užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė į vienodą požiūrį. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2001/29 nuostatose aiškiai nereglamentuojama, kas turi mokėti tokią kompensaciją, todėl šiuo atžvilgiu valstybės narės turi didelę diskreciją. Paprastai atlyginti padarytą žalą privalo tokią žalą sukėlęs asmuo, padengdamas teisių turėtojui mokėtiną kompensaciją. Paprastai būtent taip atgaminusiam asmeniu tenka pareiga padengti teisių turėtojui mokėtiną kompensaciją. Vis dėlto, atsižvelgiant į su tuo susijusius praktinius sunkumus, valstybės narės gali prireikus įtvirtinti mokestį, kurį mokėtų įrangą, kurią naudojant atlikti tokie atgaminimo veiksmai, turintys asmenys. Tuo atveju, jeigu aptariamas atgaminimas būtų atliktas vykdant vieną procesą ir naudojant prietaisų grandinę, valstybės narės turėtų teisę dalyvauti etapuose iki kopijavimo veiksmų atlikimo ir prireikus nustatyti sistemą, pagal kurią teisingą kompensaciją mokėtų tokios grandinės prietaisą, kuris padeda įvykdyti šį procesą ne kaip atskiras prietaisas, turintys asmenys, jeigu šie asmenys galėtų perkelti su mokesčiu susijusias išlaidas savo klientams. Vis dėlto teisingos kompensacijos, kuri turi būti mokama kaip atlygis teisių turėtojams už žalą, patirtą dėl tokio vieno proceso, bendra suma iš esmės neturėtų skirtis nuo tos, kuri nustatyta už atgaminimą naudojant vienintelį prietaisą.

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje.

Atnaujinimo data: 2023-11-16