Zentrale zur Bekämpfung Unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C-568/15

2017 m. kovo 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje Zentrale zur Bekämpfung Unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C-568/15. Vokietijos teismas (Landgericht Stuttgart) 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių 21 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalėtų mokėti daugiau nei bazinę kainą, išaiškinimo. Byloje iš esmės reikia išnagrinėti Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bazinės kainos sampratą tais atvejais, kai vartotojas jau yra sudaręs sutartį su paslaugas teikiančia įmone ir siekia susisiekti su prekiautoju dėl minėtosios sutarties vykdymo klausimų.

Pagrindinėje byloje keliami klausimai

Pagrindinėje byloje telekomunikacijų paslaugų bendrovė Comtech savo interneto svetainėje nurodo telefono numerį, kuriuo, be kita ko, teikiama pagalbos klientams, kurie jau yra sudarę pirkimo‑pardavimo sutartį ir nori gauti informacijos arba pateikti skundą, paslauga. Šis telefono numeris prasideda kodu 0180, kuris Vokietijoje įprastai naudojamas pagalbos paslaugoms teikti ir kuriam taikomas nacionalinis tarifas. Skambučio šiuo, vadinamuoju negeografiniu, numeriu kaina viršija standartinio skambučio fiksuotojo, vadinamojo geografinio, arba judriojo ryšio telefono numeriu kainą. Pagrindinėje byloje keliamas klausimas, ar pagalbos telefono linijos, kuria skambinant taikomas didesnis tarifas, negu skambinant standartiniu tarifu, įdiegimas yra nesąžininga komercinė praktika. Comtech tvirtino, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2011/83 21 straipsnį nedraudžiama taikyti didesnį negu vadinamųjų standartinių skambučių tarifą skambučiams pagalbos linija, siekiant padengti prekiautojo išlaidas už pagalbos linijos suteikimą, su sąlyga, kad jis iš to negautų pelno.

Teisingumo Teismui užduoti klausimai:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „bazinė kaina“ reikia aiškinti griežčiau, siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį. Taigi Teisingumo Teismui buvo pateikti šie klausimai:

1.      Ar Direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad prekiautojui įdiegus telefono liniją tam, kad vartotojas galėtų su juo susisiekti telefonu dėl sudarytos sutarties, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau, nei mokėtų skambindamas standartiniu fiksuotojo (geografinio) arba mobiliojo ryšio numeriu?

2.      Ar direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekiautojui įdiegus specialųjį klientų aptarnavimo numerį (kodas 0180), skirtą skambučiams dėl sudarytos sutarties, vartotojas privalo apmokėti išlaidas, kurias jam apskaičiuoja telekomunikacijų paslaugų teikėjas už naudojimąsi šia telekomunikacijų paslauga, net tada, kai šios išlaidos viršija kainą, kurią vartotojas mokėtų skambindamas standartiniu fiksuotojo (geografinio) arba judriojo ryšio telefono numeriu?

Ar direktyvos 2011/83 21 straipsnio pirma pastraipa bet kuriuo atveju turi būti aiškinama taip, kad tokia nacionalinės teisės nuostata nėra draudžiama, kai telekomunikacijų paslaugų teikėjas prekiautojui neperveda jokios mokesčio, kurį vartotojai moka skambindami specialiuoju numeriu, dalies?“

Lietuvos Respublikos pozicija

Vadovaudamasi 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 21 patvirtintomis Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, Lietuvos Respublika byloje teikė poziciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi pozicijos, kad Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prekiautojui naudojantis telefono linija, kai su juo susisiekiama telefonu sudarytos sutarties klausimu, prekiautojui skambinantis vartotojas neprivalo mokėti daugiau nei mokėtų skambindamas įprastu (geografiniu) laidinio ar mobiliojo ryšio numeriu. Atsakant į antrą klausimą buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Direktyvos 2011/83/ES 21 straipsnio 1 dalį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią prekiautojui įdiegus klientų aptarnavimo numerį 0180, vartotojas, susisiekdamas su prekiautoju telefonu sudarytos sutarties klausimus, privalo apmokėti išlaidas, kurias jam apskaičiuoja ryšių paslaugų teikėjas už naudojimąsi šia ryšių paslauga, taip pat ir tuomet, kai šios išlaidos viršija išlaidas, kurias vartotojas patirtų skambindamas įprastu (geografiniu) laidinio arba mobiliojo ryšio numeriu.

Teisingumo Teismo sprendimas

Teisingumo Teismas, visų pirma, nustatė, kad Direktyvos 2011/83 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „bazinė kaina“ aiškinimas, kad prekiautojai gali reikalauti mokėti didesnę nei standartinio pokalbio fiksuotojo geografinio arba judriojo ryšio linija kainą, atgrasytų vartotojus naudotis pagalbos telefono linija, kad gautų informacijos apie sudarytą sutartį arba pasinaudotų savo teisėmis, be kita ko, dėl garantijos arba sutarties atsisakymo, o tai, kad pagal Direktyvos 2011/83 21 straipsnio antrą pastraipą telekomunikacijų paslaugų teikėjai turi teisę imti mokestį iš vartotojų už telefono skambučius, neturi įtakos vertinant situaciją, jeigu mokėtinos sumos neviršija įprastos kainos, kurią vartotojai mokėtų už standartinį skambutį. Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendė:

„2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 21 straipsnyje nurodyta sąvoka „bazinė kaina“ turi būti aiškinama taip, kad skambučio dėl sudarytos sutarties prekiautojo naudojama pagalbos telefono linija kaina negali būti didesnė už standartinio skambučio fiksuotojo geografinio arba judriojo ryšio linija kainą. Jeigu šios ribos paisoma, neturi reikšmės tai, ar atitinkamas prekiautojas turi pelno iš naudojimosi šia pagalbos telefono linija.“

Šį sprendimą galima rasti Teisingumo Teismo internetinėje svetainėje čia.