EŽTT nagrinės pareiškėjo peticiją dėl Lietuvos teismų atsisakymo grąžinti vaiką tėvui į Italiją tarptautinio vaiko pagrobimo kontekste

Europos Žmogaus Teisių Teismas perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Rooney prieš Lietuvą (peticijos Nr. 15520/24), kurioje pareiškėjas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalimi, skundžiasi, kad Lietuvos teismai nepagrįstai atsisakė grąžinti jo dukrą į Italiją, klaidingai aiškindami 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) 12 straipsnį. Taip pat jis teigia, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neatsakė Italijos centrinei institucijai per šešių savaičių terminą, numatytą Hagos konvencijos 11 straipsnyje.

Pareiškėjas – Jungtinės Karalystės pilietis. 2021 m. gegužę jis susituokė su Lietuvos piliete K., Italijoje, o tų pačių metų rugpjūtį jiems gimė dukra. Šeima gyveno Italijoje.

2023 m. vasario 24 d. K. pranešė pareiškėjui, kad planuoja laikinai išvykti į Lietuvą su dukra. Pradžioje pareiškėjas tam neprieštaravo, tačiau vėliau suprato, kad K. neketina su dukra grįžti į Italiją. 2023 m. gegužės 16 d. jis pateikė prašymą Italijos centrinei institucijai dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija). Lietuvos centrinė institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – 2023 m. liepos ir rugsėjo mėn. informavo Italijos centrinę instituciją, kad motina su dukra gyvena Lietuvoje ir neketina grįžti į Italiją.

2023 m. spalį pareiškėjas inicijavo vaiko grąžinimo procesą Lietuvos teismuose. 2023 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškimą dėl vaiko grąžinimo atmetė. Teismas pripažino, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Italijoje, o vaiko išvežimas į Lietuvą – neteisėtas Hagos konvencijos prasme. Teismas taip pat pažymėjo, kad nebuvo pagrindo taikyti nė vienos iš Hagos konvencijos 13 straipsnyje nustatytų išimčių, leidžiančių atsisakyti grąžinti vaiką nepaisant neteisėto išvežimo. Tačiau išnagrinėjęs įvairias faktines aplinkybes, susijusias su K. ir jos dukters gyvenimo sąlygomis Lietuvoje, teismas padarė išvadą, kad vaikas yra visiškai prisitaikęs prie naujos aplinkos Lietuvoje ir todėl jo grąžinimas į Italiją neatitiktų geriausių vaiko interesų. 2024 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinis teismas galutine nutartimi paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, taip pat konstatavęs, kad mergaitė yra prisitaikiusi prie naujos aplinkos Lietuvoje, todėl šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų. Nors Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos vertinamas tik tuo atveju, kai nuo neteisėto išvežimo ar laikymo praėjo daugiau nei vieneri metai, teismai pažymėjo, kad vaiko interesai turi būti vertinami kiekvienu atveju individualiai, ir grąžinimas neturi būti taikomas automatiškai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas vertins, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ypač atsižvelgiant į tai, ar Lietuvos teismai pagrįstai atsisakė grąžinti pareiškėjo dukrą į Italiją, motyvuodami tuo, kad ji jau buvo prisitaikiusi prie naujos aplinkos Lietuvoje, nors vaiko grąžinimo procedūra buvo pradėta nepraėjus vieneriems metams nuo neteisėto išvežimo, taip pat į bylos nagrinėjimo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje trukmę.