EŽTT pripažino, kad Lietuvos Respublika įvykdė savo pozityvias pareigas pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį civiliniame ginče tarp privačių asmenų

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Skopienė ir Ambrasas prieš Lietuvą (Nr. 2677/22), kuriuo pripažino, kad peticija yra aiškiai nepagrįsta ir nepriimtina, nes valstybė įvykdė savo pozityvias pareigas pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį, užtikrindama pareiškėjų (turto, kurį įkeitė trečias asmuo, savininkų) nuosavybės teises.

Pareiškėjai skundėsi, kad Lietuvos teismai neužtikrino praktiškos ir veiksmingos pareiškėjų nuosavybės teisių apsaugos. Konkrečiai, pareiškėjai skundėsi, kad nacionaliniame teismo procese turtas, kurį jie pardavė dėl apgaulės, pareiškėjams buvo grąžintas su papildomais apribojimais, nes turtas liko įkeistas hipotekos sutartimi, kuria buvo siekiama užtikrinti ne pareiškėjams, o kitam asmeniui (G. S.) suteiktą paskolą.

Pareiškėjai yra brolis ir sesuo. 2011 m. lapkričio mėn. pareiškėjai žemės sklypą su statiniais pardavė VŠĮ „VB“. VŠĮ „VB“ minėtą turtą 2012 m. sausio mėn. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė VŠĮ „VB“ direktoriui G. S. ir jo sutuoktinei V. S. 2012 m. sausio mėn. kredito unija (toliau – KU) su G. S. sudarė paskolos sutartį. Paskolos sutarties tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas sutartine hipoteka, kurios pagrindu KU naudai buvo įkeistas G. S. ir V. S. iš VŠĮ „VB“ įgytas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas su statiniais. Vėliau G. S. ir V. S. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė dalį žemės sklypo ir atidalijo jį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

2016 m. spalio mėn. pareiškėjai kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo. Pareiškėjai teigė, kad negavo jokių pinigų iš VŠĮ „VB“, nuo pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo dienos iki šiol gyvena namų valdoje, ją prižiūri, ir nežinojo, kad VŠĮ „VB“ perleido jų turtą kitiems asmenims. Lietuvos teismai pripažino, kad sandoriai buvo sudaryti apgaulės būdu ir taikė restituciją – įpareigojo G. S. ir V. S. grąžinti lygiomis dalimis po ½ pareiškėjams nekilnojamąjį turtą natūra, o už dalį G. S. ir V. S. parduoto žemės sklypo priteisti iš G. S. ir V. S. pareiškėjams piniginę kompensaciją. Teismai nevertino aplinkybių, susijusių su G. S., V. S. ir KU sutartine hipoteka, nes pareiškėjai neprašė panaikinti šios sutarties ir todėl ji nebuvo bylos dalykas.

2019 m. balandžio mėn. pareiškėjai pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti 2012 m. sausio mėn. sutartinės hipotekos sandorį, sudarytą tarp G. S. ir V. S. bei KU ir panaikinti hipotekos kreditorės KU teisę į įkeistą turtą. Lietuvos teismai, atsižvelgdami į tai, kad G. S. bei V. S. tapo įkeisto turto savininkais teismo pripažintų negaliojančiais pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu, ir atitinkamai įkeitė ginčo nekilnojamąjį turtą, nebūdami šio turto savininkais, pripažino negaliojančiu sutartinės hipotekos sandorį. Tačiau nacionaliniai teismai, remdamiesi Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.197 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nustatė, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus KU interesai turi būti apginti ir todėl teisė į įkeistą turtą išlieka net pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu.

2022 m. kovo mėn. pareiškėjai, siekdami išvengti turto pardavimo iš varžytynių, sutiko “išpirkti” įkeistą turtą, sumokėdami hipotekos kreditoriui 66 000 Eur. Hipoteka išregistruota. Pareiškėjai buvo įtraukti į kreditorių sąrašą G. S. ir V. S. fizinio asmens bankroto byloje. 2023 m. balandžio mėn. nacionalinis teismas nutarė užbaigti G. S. ir V. S. bankroto bylą. Pareiškėjai iš G. S. ir V. S. gavo apytiksliai 1 270 Eur, o likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai nurašyti.

Pareiškėjas Ambrasas mirė EŽTT proceso metu. EŽTT nustatė, kad pareiškėja Skopienė, mirusio pareiškėjo sesuo ir įpėdinė, turi teisę tęsti procesą EŽTT mirusio pareiškėjo Ambraso vardu.

EŽTT pažymėjo, kad šioje byloje buvo civilinis ginčas tarp privačių šalių. EŽTT pakartojo, kad būtina atsižvelgti į teisingą pusiausvyrą tarp konkuruojančių asmens ir visuomenės interesų. Privačiam asmeniui pažeidus pareiškėjo teisę netrukdomam naudotis „nuosavybe“, valstybei kyla pozityvi pareiga užtikrinti, kad nuosavybės teisės būtų pakankamai apsaugotos įstatymu ir kad būtų numatytos tinkamos teisinės gynybos priemonės, kuriomis nukentėjusysis galėtų apginti savo teises ir, jeigu būtina, reikalautų žalos atlyginimo dėl padarytos žalos. Valstybės turi procesinę pozityvią pareigą suteikti teismines procedūras, kurios suteiktų reikiamas procesines garantijas ir suteiktų vidaus teismams galimybę veiksmingai ir teisingai spręsti bet kokius privačių asmenų ginčus.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai pripažino, jog sudarė pirkimo-pardavimo sutartį tik dėl akių ir niekada neketino parduoti viso savo nekilnojamojo turto. EŽTT konstatavo, kad pasirašydami šią sutartį, kurioje buvo aiškiai nurodytos sutarties teisinės pasekmės, pareiškėjai prisiėmė tam tikrą riziką, įskaitant riziką, kad naujasis turto savininkas, kurio teisės buvo nedelsiant įregistruotos viešajame registre, perleis šias teises kitiems asmenims. EŽTT pabrėžė, kad valstybė neprivalo prisiimti civilinės atsakomybės už trečiųjų šalių atliktus neteisėtus veiksmus, tačiau valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pareiškėjų nuosavybės teisės būtų tinkamai apsaugotos įstatymu ir kad jiems būtų prieinamos tinkamos teisinės gynybos priemonės. Šiuo požiūriu EŽTT konstatavo, kad pareiškėjai sėkmingai ginčijo atitinkamas pirkimo-pardavimo sutartis ir hipotekos sutartį, pagal kurią buvo įkeistas jų turtas. EŽTT neturėjo pagrindo abejoti dėl šių dviejų nacionalinių teismo procesų teisingumo.

EŽTT konstatavo, kad nacionaliniai teismai turėjo užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp pareiškėjų nuosavybės teisių ir KU, kurią nacionaliniai teismai pripažino sąžiningu hipotekos kreditoriumi, teisių. Šiuo požiūriu, pirma, EŽTT pripažino, kad pagal nacionalinę teisę pareiškėjai turėjo keletą galimybių reikalauti žalos atlyginimo iš asmenų, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo apribotos pareiškėjų nuosavybės teisės. Pirma, pareiškėjai buvo pripažinti G. S. ir V. S. kreditoriais bankroto procese, be kita ko, dėl sumos, kurią pareiškėjai turėjo sumokėti, kad išvengtų turto pardavimo iš varžytynių. Nors jų reikalavimas negalėjo būti patenkintas, nes G. S. ir V. S. buvo nemokūs, EŽTT pažymėjo, kad valstybė negali būti laikoma atsakinga už privačių skolininkų nemokumą. Antra, EŽTT taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepasinaudojo jų teise reikalauti žalos atlyginimo iš tų asmenų, kurie apgavo juos sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjams buvo prieinamos teisinės gynybos priemonės, EŽTT nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad nacionaliniai teismai turėjo ginti jų teises sąžiningo hipotekos kreditoriaus KU sąskaita.

Atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis pareiškėjai pardavė savo turtą, nacionalinių teismų pateiktas priežastis dėl KU sąžiningumo ir pareiškėjams pagal vidaus teisę prieinamas teisinės gynybos priemones, EŽTT pripažino, kad valstybė atsakovė įvykdė savo pozityvias pareigas pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

EŽTT nutarimas byloje Skopienė ir Ambrasas prieš Lietuvą (anglų kalba)