EŽTT pripažino, kad pareiškėja nepanaudojo vidaus teisinės gynybos priemonės dėl jos nuosavybės teisės ribojimo

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paskelbė nutarimą byloje Skrebytė prieš Lietuvą (Nr. 35631/23), kuriuo pripažino pareiškėjos peticiją nepriimtina, nes pareiškėja, skųsdamasi EŽTT dėl patirtos žalos dėl to, kad jos žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miškas, nepanaudojo veiksmingos teisinės gynybos priemonės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

Pareiškėja, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga), skundėsi, kad jai apribotos nuosavybės teisės, nes ji negali naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (toliau – ginčo žemės sklypas) gyvenamojo namo statybai ar ginčo žemės sklypą parduoti už kainą, panašią į tą, už kurią jis buvo pirktas, nes ginčo žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miškas. Pareiškėja skundėsi, kad jos tėvams ir jai įsigyjant ginčo žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre nebuvo duomenų, kad dalis ginčo žemės sklypo patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą. Pasak pareiškėjos, jai teko patirti pernelyg didelę naštą dėl to, kad jai nebuvo suteikta kompensacija už nuosavybės teisių ribojimą.

2006 m. keletui asmenų buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra ginčo žemės sklypą, 2011 m. šių asmenų įpėdiniai pardavė ginčo žemės sklypą pareiškėjos tėvui, o 2012 m. pareiškėjos tėvai padovanojo pareiškėjai ginčo žemės sklypą. Duomenys apie ginčo žemės sklype esantį mišką buvo viešai paskelbti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2005 m. Valstybinės reikšmės miškas ginčo žemės sklype įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2020 m.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir visus vėlesnius sandorius dėl žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas. Prokuroras prašė taikyti restituciją, pagal kurią pareiškėja valstybinės reikšmės mišką privalo natūra grąžinti valstybės nuosavybėn (nes valstybinės reikšmės miškas išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei), o valstybė sumokėtų pareiškėjai 59 374 Eur sumą. Tačiau teismai atmetė prokuroro prašymą dėl praleisto senaties termino. Vėliau pareiškėja teismuose ginčijo tiek valdžios institucijų sprendimą neleisti gyvenamojo namo statybų ginčo žemės sklype, tiek valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, tačiau administraciniai teismai jos skundus atmetė.

Šioje byloje EŽTT sutiko, kad pagal vidaus teisę nebuvo įmanoma panaikinti apribojimų ginčo žemės sklype, nes sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Todėl pareiškėjos pasirinktos teisinės gynybos priemonės negalėjo suteikti jai teisinės gynybos.

EŽTT nustatė, kad nacionaliniai teismai neturėjo galimybės nagrinėti pareiškėjos argumentų dėl žalos atlyginimo. EŽTT pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl nuosavybės teisių apsaugos grindžiama EŽTT praktikoje suformuluotais principais. Visų pirma, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad bet kokios valdžios institucijų padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė; klaidų negalima taisyti susijusių asmenų sąskaita. Sąžiningai veikiantiems asmenims negali būti keliami griežtesni žinių reikalavimai nei valdžios institucijoms. Be to, teisė į kompensaciją nepriklauso nuo ginčijamo valdžios institucijos sprendimo panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT sutiko su Lietuvos Vyriausybe, kad skundas pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį yra veiksminga teisinės gynybos priemonė tiek teoriškai, tiek praktiškai, leidžianti gauti kompensaciją už turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl nuosavybės teisių apribojimų, atsiradusių dėl valdžios institucijų klaidų ar neveikimo. EŽTT pripažino pareiškėjos peticiją nepriimtina dėl nepanaudotos veiksmingos teisinės gynybos priemonės.

EŽTT nutarimas byloje Skrebytė prieš Lietuvą