Perduota peticija dėl smurto tarp kalinių Pravieniškių pataisos namuose

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Stankevičius prieš Lietuvą (Nr. 2229/24), kurioje pareiškėjas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu (Kankinimo uždraudimas), skundžiasi, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo užtikrintas jo saugumas, o nacionaliniai teismai priteisė nepagrįstai mažą kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Remiantis bylos duomenimis, 2021 m. vasario 15 d. pareiškėjas paprašė Pravieniškių pataisos namų direktoriaus perkelti jį atlikti likusią bausmės dalį į kitą kalinimo įstaigą teigdamas, kad jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus. Tačiau jo prašymas buvo atmestas, nurodant, kad nėra įrodymų, jog kalėjimo administracija negalės atlikti jo resocializacijos proceso arba užtikrinti veiksmingos jo priežiūros ir saugumo. 2021 m. rugsėjo 13 d. pareiškėją sumušė kiti kaliniai. Dėl to jam buvo diagnozuotas dešinės rankos alkūnkaulio lūžis, dešinės kojos kulkšnies lūžis, hemoragija, kirstinės žaizdos galvoje.

Regionų apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė civilinį ieškinį, reikalaudamas 100 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad nebuvo užtikrintas jo saugumas kalėjime. Jis teigė, kad jam būnant kameroje, apie dvylika kitų kalinių jį smarkiai sumušė metaliniais strypais ir mediniais pagaliais. Jis taip pat teigė, kad ne kartą prašė būti perkeltas į kitą kalėjimą, tačiau Pravieniškių pataisos namų administracija jo prašymus ignoravo.

2022 m. gruodžio 12 d. administracinis teismas iš dalies tenkino pareiškėjo ieškinį ir priteisė jam 800 eurų neturtinei žalai atlyginti. Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti šį sprendimą. Teismai pripažino, kad Pravieniškių pataisos namai neužtikrino pareiškėjo saugumo. Jie nusprendė, kad, atsižvelgiant į jo prašymus, buvo pagrindas atidžiai įvertinti situaciją ir izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų arba imtis kitų priemonių. Teismai taip pat atkreipė dėmesį, kad net ir po minėto įvykio kalėjimo administracija netenkino vėlesnių pareiškėjo prašymų dėl perkėlimo ir nesiėmė kitų tinkamų priemonių. Tik 2022 m. sausio 10 d. jis buvo perkeltas į kitą kalėjimo sektorių.

Šioje byloje EŽTT spręs, ar pareiškėjas tebėra Konvencijos pažeidimo auka, kaip apibrėžta Konvencijos 34 straipsnyje, atsižvelgiant į jam nacionalinių teismų priteistos neturtinės žalos dydį. Be to, Teismas vertins, ar kalėjimo administracija ėmėsi būtinų priemonių, kad apsaugotų pareiškėjo fizinę neliečiamybę, kaip reikalauja Konvencijos 3 straipsnis.